Apie psichoterapinius pokalbius
Vėl skamba žadintuvas, vos praplėšiu akis, ištiesiu ranką, nuspaudžiu mygtuką. Sunkiai, bet išsiropščiu iš lovos, vos pramerktomis akimis nuslenku į vonią. Prasiplaunu vandeniu akis, pakeliu galvą ir atšoku nuo kriauklės - „kas čia dabar?“. Veidrodyje matau dvigubą vaizdą: į mane žiūri vienas - linksmas, žvalus, mielas veidelis ir kitas - rimtas, susirūpinęs ir atsakingas. „Gal aš dar sapnuoju?“. Bet ne. Aš dar kartą pasižiūriu į veidrodį ir matau du savo atvaizdus, kurie žiūri į mane ir kažko laukia. Lyg turėčiau vieną iš jų pasirinkti. Dieve, kaip norėčiau, kad dingtų tas nuobodus, rimtas ir atsakingas mano atvaizdas, juk taip gražiai man merkia akį mylintis ir švelnus veidelis. Bet kas čia man darosi, juk reikia skubėti į darbą, o aš stoviu įsistebeilijusi į veidrodį. „Eik greičiau, pavėluosi“ - sako rūstusis atvaizdas. „Neskubėk, juk toks gražus rytas, pasidžiauk juo“ - sako linksmasis. Mano galvoje „košė“, bet greitai suveikia protas ir aš jau skubu į darbą, nespėjusi papusryčiauti ir palinkėti sėkmės savo šeimai. O įbėgus į darbą jau stebi mane šimtai veidų, kurie laukia mano rimto, atsakingo sprendimo, kuris jiems labai svarbus. Aš dirbu greitai, visiems padėdama ir atlikdama savo pareigas atsakingai. Tačiau aplink save nematau laimingų veidų.
|
|
Vakare
vos paršliaužiu namo, pasisveikinu su namiškiais, prausiuosi prie tos
pačios kriauklės, pakeliu galvą ir matau apgailėtiną vaizdelį: veidas
nutįsęs ir nelaimingas. Dairausi, kur gi mano žvalusis ir laimingas
atvaizdas, bet jis nepasirodo. Mane apima liūdesys, kad negaliu
pasidžiaugti praėjusia diena ir suteikti džiaugsmo visai šeimai.
Nuslenku į lovą, užsikloju iki ausų, kad niekas nematytų, ir užmiegu,
tikėdamasi ryte pamatyti veidrodyje savo linksmąjį, laimingąjį
veidelį...
Turbūt taip būna ir jums, kuomet kasdieniniame gyvenime turime rinktis, ar būti laimingais ir mylinčiais, ar atsakingais ir rimtais. Sunku suderinti savo linksmąjį ir atsakingąjį AŠ. Kas gi supras darbe, kad tu gali džiaugtis gyvenimu ir pavėluoti penkias minutes, nes norėjai pabučiuoti savo artimuosius arba pasidžiaugti krintančiais lapais. Taip norisi pasakyti visiems, kaip gera gyventi! Bet ne! Visiems priimtinesnis rimtas, rūpestingas ir atsidavęs tavasis AŠ, nes tuomet tu lyg solidarizuojiesi su visais ir tampi jų dalimi. Tačiau, kas TU iš tikrųjų, ko nori tavo tikrasis AŠ, kurį tu norėtum kiekvieną rytą matyti veidrodyje ir kuris darytų laimingu tave ir tave supančius žmones? Kaip suderinti tai, kas tu esi ir ko iš tavęs tikisi aplinka? Šie klausimai ir ieškojimai buvo svarbūs visais laikais. Svarbiausia, pradėti apie tai mąstyti, kalbėti ir veikti.
Sėkmės jums šioje atradimų kupinoje kelionėje! Patikėkite, jūs nevieniši!
Visada JŪSŲ,
Laukianti ir kantri SAVASTIS.
Autorius: gydytoja - psichoterapeutė Eglė Gražienė
Turbūt taip būna ir jums, kuomet kasdieniniame gyvenime turime rinktis, ar būti laimingais ir mylinčiais, ar atsakingais ir rimtais. Sunku suderinti savo linksmąjį ir atsakingąjį AŠ. Kas gi supras darbe, kad tu gali džiaugtis gyvenimu ir pavėluoti penkias minutes, nes norėjai pabučiuoti savo artimuosius arba pasidžiaugti krintančiais lapais. Taip norisi pasakyti visiems, kaip gera gyventi! Bet ne! Visiems priimtinesnis rimtas, rūpestingas ir atsidavęs tavasis AŠ, nes tuomet tu lyg solidarizuojiesi su visais ir tampi jų dalimi. Tačiau, kas TU iš tikrųjų, ko nori tavo tikrasis AŠ, kurį tu norėtum kiekvieną rytą matyti veidrodyje ir kuris darytų laimingu tave ir tave supančius žmones? Kaip suderinti tai, kas tu esi ir ko iš tavęs tikisi aplinka? Šie klausimai ir ieškojimai buvo svarbūs visais laikais. Svarbiausia, pradėti apie tai mąstyti, kalbėti ir veikti.
Sėkmės jums šioje atradimų kupinoje kelionėje! Patikėkite, jūs nevieniši!
Visada JŪSŲ,
Laukianti ir kantri SAVASTIS.
Autorius: gydytoja - psichoterapeutė Eglė Gražienė
©2017 Panerio Klinika